Via Ferrata – kas tai, su kuo valgoma, ar aš galiu?
Kelionės į Slovėniją metu su Laura išbandėme mums abiem visiškai naują ir nepatirtą veiklą – kopinėjimą via ferrata pagalba. Pabandysiu trumpai ir visiško mėgėjo žvilgsniu aprašyti, kas tai.
Įspėjimas: manau, kad šito reikia. Aš nesu kalnų gidas, nesu kalnų ekspertas, tad šiame tekste viską rašysiu iš savo perspektyvos ir trumpos patirties.
Kas ta via ferrata?
Prieš važiuodamas į Slovėniją nežinojau, kas tai yra. Via ferrata yra pažymėtas kelias kalnuose, padedantis įveikti vietas, kurios be geležinių strypelių, apsaugos lyno ir kitų via ferrata siūlomų pagalbų įprastam žmogui būtų neįveikiamos arba per pavojingos, arba reikėtų turėti daug laipiojimo uolomis arba alpinizmo patirties.
Daugiausia via ferratų, anot interneto, yra Austrijoje ir Italijoje, apskritai Alpėse ir Dolomituose, Europoje tokių takų yra apie 1000. Bet yra ir daug kitų Europos valstybių ir už Europos ribų. Čia į šitas smulkmenas nesileisime – šitą visą info galima penkiais paspaudimas rasti Google. Slovėnijoje daug nėra, mes per atostogas įveikėme 3. Aš dar su via ferrata susidūriau kopdamas į Triglav.
Via ferratos skirstomos pagal sunkumą (A – lengviausia, E ar F – sunkiausia), yra skirtingos trukmės (nuo valandos iki kelių), skirtingo vertikalaus pakilimo ir pan.
Mes bandėm tris: ferrata Dobršnik (B lygio, su C lygio pabaiga), ferrata Hvadnik (B/C lygio) ir ferrata Mojstrana (sunkesniąją pusę, C/D lygio).
Visos trys, nors ir skirtingo sudėtingumo, buvo ne kažkur aukštai kalnuose, iki kurių reikia ilgai žygiuoti, o privažiuojamos automobiliu labai arti, kai belieka tik truputį paeiti ir gali pradėti kabintis ir lipti. Užlipus reikėdavo kita kalno puse nužygiuoti iki apačios (via ferrata nelipama žemyn).
Aišku, yra daugybė via ferratų, kurios yra aukštai kalnuose arba joms pasiekti reikia ilgų žygių, kol prieisi, gali būti tokios, kurios leidžia galutinai pasiekti aukšto kalno viršūnę (taip yra ant Triglav).
Ko reikia?
Visų pirma – via ferrata seto. Tai yra „balnas“, kurį mauniesi ant kojų (kaip laipiojime ant sienos), o prie jo yra prisegti du karabinai ant virvių, kuriomis segiesi ant via ferratos lyno. Tai yra suporuota su specialia virve „shock absorber“, kuri gelbės jūsų gyvybę, jeigu kartais teks kristi.
Čia geras video su paaiškinimu, kaip viskas veikia.
Dar reikia šalmo – jeigu kas nors jums virš galvos pastums kokį akmenuką, o šis kris žemyn. Užtenka nedidelio akmens į galvą, kad tai būtų tikrai pavojinga. Pirštinių, ko mes pritaikytų kalnams neturėjom, bet šiokias tokias turėjom, padėjo. Mačiau ir lipančių su paprastom darbinėm pirštinėm už kelis eurus, ant kurių būna tokie maži guminiai taškiukai. Svarbiausia, kad neslystų.
Batai – specialių lapiojimo batų mes nesinuomavome, bet jau ant tos sunkesnės ferata Mojstrana tam tikrose vietose norėjosi būti ne su žygio batais, kurie yra kietu padu. Tikri ploni lankstūs laipiojimo batai padėtų.
Visa tai galima nuomotis. Slovėnijoje už via ferrata setą+šalmą mokėjom 25 eur. parai. Mačiau ir už 15 eur. Nuomojantis trumpą instruktažą, kaip užsidėti, kaip naudotis ir ką daryti, kad nežūtum – praves.
Kas daugiau – basic dalykai: tinkama apranga pagal orą, kuprinė su užkandžiais, vandeniu, kažko, jei prireiktų suteikti pirmąją pagalbą ir pan.
Ar tai man?
Čia turbūt yra įdomiausias klausimas. AŠ manau, kad tai – beveik kiekvienam. Aš tikrai nesu pasižymintis ypatingomis fizinėmis savybėmis – kalbu apie jėgą. Taip, galiu nubėgti 100 km, bet tam reikia ištvermės, o ne bicepsų. Via ferratoje irgi bicepsų nereikia, nors jėgos reikia, bet ne tiek, kad neturėtumėm dauguma mūsų. Aš manau, kad visų pirma reikia turėti galvą ant pečių ir truputį smegenų galvoje.
Reikia mokėti neskubėti, kartais dukart (3, 4 ar daugiau sykių) pagalvoti, nepervertinti savęs (nedaug trūko, bandžiau Laurą debiutui įsivilioti į D lygio trasą) ir nebijoti aukščio.
Laura prieš tai buvo lankiusi boulderingo pamokas (ne prieš pat kelionę, anksčiau), aš kopinėjime jokios patirties neturėjau (į sieną buvau lipęs vieną sykį gyvenime, 11-oje klasėje ir dar kelis sykius su vaikais Vilniuje prie krantinės), bet pirmos dvi mano paminėtos ferratos (Hvadnik ir Dobršnik) didesnių problemų mums nesukėlė.
Vaizdai buvo labai gražūs, abi jos ėjo palei krioklius, tad buvo labai įdomu. Laurai daugiausiai baimės sukėlė tarp uolų ištemptas lynas-tiltas, bet čia labiau dėl aukščio ir tik pirmas. Per likusius praėjo be didesnės baimės, tad reikia sakyti, kad baimę įveikė.
Ar reikia gido? Aš manau, kad ne, bet čia vėlgi – mano nuomonė. Mes gido neėmėm, pasiskaitėm internete apie via ferratos sudėtingumą, kad nužsirautume ant per sunkios ir tiesiog ėjome. Tiesa, jei eičiau su vaikais, būtinai imčiau gidą. Turbūt savaime aišku, kodėl.
Gal kitam nuskambės nesąmonė iš viso imti vaikus į tokius dalykus, bet ieškant info internete Hvodnik ir Dobršnik ferratos pristatomos kaip šeimyninės, yra foto su tėvais ir vaikais, o vieną tokią porą ant kažkurios sutikome ir mes. Mergaitei buvo ne daugiau 8–9 metų. Mojstranoje mes ėjome sunkesne puse, bet lengvesnė irgi pristatoma kaip šeimyninė, kur gali mokytis vaikai.
Pirmąją dieną įveikėme abi lengvesnes – Hvodnik ir Dobršnik – antrą dieną šturmavome Mojstrana. Tiesa, truputį bijojome statumo, bet prie Mosjtrana ferratos esančiame Slovėnijos alpinizmo muziejuje paklausėme gido patarimo. Šis, išgirdęs, kad per vieną dieną gana paprastai susitvarkėme su tom dviem, sakė – tikrai įkopsit. O jei bus sunku – šalia eina kur kas lengvesnė, jos persikerta, tad galima nueiti lengvesniu keliu.
Nemeluosiu, lengva nebuvo, poroje vietų man, galvojančiam, kad tikrai nebijau jokio aukščio, buvo kiek baugu. Nes Mojstrana ferrata jau buvo gana stati siena. Dabar galvoju, kad baimė labiausiai kilo iš nepasitikėjimo savimi, savo sugebėjimais kariantis ant uolos, kas, aišku, ateina iš ne patirties.
Įdomu, kad buvo vietų, kuriose vienas iš mūsų problemų turėjo, o kitas – ne. Ir atvirkščiai. Laurai gal kai kur pritrūkdavo jėgos, o aš gal per daug bandžiau eiti per jėgą ir nepagalvodavau lengvesnio kelio.
Aukščio baimė
Kas yra bandęs lipimą į sieną, žino, kad viršuje reikia paleisti save ir „kristi“ žemyn. Būna, kad žmonės to bijo labiau nei pačio lipimo į viršų. Via ferratoje to daryti nereikia, via ferratoje kristi jūs nenorite, kristi čia NEGALIMA!
Kodėl? Nes mažų mažiausiai skaudės, bus mėlynių, o greičiausiai bus ir lūžusių kaulų. Net jei fizinio skausmo bus mažai, gali tekti ilgai kabėti laukiant pagalbos, nes prisitraukti iki via ferratos lygio bus per sunku.
Šis video gana gerai parodo, kodėl via ferratoje negalima kristi. Skaudės.
Kitas patarimas, kurį internete perskaičiau jau po viso kopinėjimo – lipant via ferrata nereikia apsimesti, kad užsiimi rock climbing. T. y. nelipk tik uolom, o visada vieną ranką, ypač vertikaliam lipime, laikyk ant lyno, kelk save su lyno pagalba. Naudokis pagalba. Visa tai dėl tos pačios priežasties – kad nepaslystum, nenukristum ir nesusižeistum. (Tiesa, paskui radau ir vieną tinklaraštį apie via ferratas, kuriame rašo, kad lipa rankom ir kojom, o į lyną stengiasi kabintis kuo mažiau. Bet manau, kad tai yra tikrai ne taip saugu).
Kai pagooglini via ferratas internete, pamatai tokių vietelių, kuriose, atrodo, galva apsisuktų ir tikrai neliptum. Bet čia bus ateičiai, pirmam kartui siūlau neapkrauti galvos, nebijoti ir pabandyti. A–C lygio via ferratos tikrai įveikiamos kiekvienam.
Jei turite susiplanavę ar planuojate keliones kur į Alpes ir Dolomitus, paieškokite savo planuose laiko via ferratoms. Pažadu – patiks.