Atostogos Slovėnijoje – jo didenybė Triglavas
Žygis į Triglava per vieną dieną.
Pirmas mano Substacko postas bus apie vieną dieną Slovėnijoje, kai surengiau solo žygį į aukščiausią Slovėnijos viršukalnę – Triglav. Aukštis – 2864 m virš jūros lygio.
Priešistorė
Pirminis planas buvo lipti į Triglavą dviese su Laura per 2 dienas. Toks žygis rekomenduojamas kone visuose giduose, kaip lengvesnis, saugesnis ir tiesiog patogesnis. Pirmąją dieną lipi iki pasirinkto kalnų hostelio (hut arba dom, jei slovėniškai), permiegi ten su kitais keliauninkais ir ryte užbaigi kalno šturmą likusiu kopimu į viršūnę, po ko leidiesi jau iki pradinio taško apačioje.
Vis dėlto 2 dienos prieš šį žygį išėjom į hike`ą palei kalnų upę, užklupusi liūtis permerkė mus iki paskutinio siūlelio ir supratome, kad mūsų lietaus striukės gali būti per silpnos. Žygio dieną orų prognozė rodė lietų ir stiprų, tad dom rezervaciją atšaukėme bijodami tiesiog permirkti ir viršuje sušalti.
Nakvynę dom reika užsisakinėti iš anksto, kitu atveju net ir vienam ar dviem vietos rasti sunku. Viename iš dviejų aukščiausių dom (Krederica ir Planika) vietos ateinančiomis dienomis neatrodė, kad atsiras mums dviem, tad Laura paragino mane viršūnę šturmuoti vienam. Ok, pasižiūrėjau geriausią žadamą orą ir nusprendžiau pabandyti.
Fizinė forma
Googlinant internetuose Triglavo kopimo gidus ir aprašymus visur rekomenduojama žygį skaidyti per dvi dienas, o prie vienos dienos žygio parašyta, kad žmogus turi būti „perfect physical condition“ ir vis tiek viskas truks 12–14 valandų.
Tikrai tuo metu nebuvau PERFECT formos, nebėgiojau jau maždaug 3 savaites, o ir patirties kalnuose tikrai neturiu daug. Plius, paskutinė hike`o dalis, nuo kalnų bakūžės iki viršūnės, yra su via ferrata (apie tai dar parašysiu), kas man irgi – visiška naujovė.
Bet mąsčiau taip – jeigu galiu 14 valandų bėgti, tikrai galiu 14 valandų eiti. O ir atstumas negąsdino – apie 15–16 km su 2000 m vertikalaus pakilimo. Tam tikrai 14 valandų nereikės – taip sau sakiau. Bet ruošiausi lyg reikėtų.
Internete galima įsigyti ir gido paslaugas, tačiau žygis su maža kelių žmonių grupe kainuoja apie 250 eurų. Ne, galvoju, per brangu.
Ką pasiėmiau?
Prieš kelionę į Slovėniją nusipirkom gerus ir daug kur rekomenduotus hike`o batus – Columbia Peak Freak 2. Tikrai puikus pasirinkimas, o dar už kokią kainą aš juos nuroviau!
Kuprinė – gana paprasta ir nebrangi mh100 iš Decathlono, 35 litrų talpos. Tokią irgi įsigijom prieš kelionę, o dar vieną turėjom iš anksčiau. Realiai – man ji buvo per didelė tokiam žygiui. Čia tilptų daiktai bent 2 žmonėms ir 2 dienoms.
3l vandens – 2l vandens maiše, iš kurio ėjo šlangelė, kad galėčiau gerti eidamas, ir papildomas litrinis butelis, jei pritrūktų. Dom galima įsigyti maisto ir skysčių, bet, aišku, brangu, nes viskas atskraidinama oru (Pepsi buteliukas viršuje kainavo 5 eur., duonos riekė - 1 eurą). Dar įsimetu kelis bananus (2 suvalgiau prieš žygį pusryčiams), rūkytų dešrelių pakelį, 2 SIS energinius batonėlius, pakeliui į startą degalinėje pačiumpu dar vieną baltyminį batonėlį. Viršūnės šventei įsimetu Nutella užkandį, kuriame mažos lazdelės ir truputis saldaus gėrio mirkymui.
Drabužiai – paprasti bėgimo šortai (+ilgos plonos kelnės į vidų, iš Decathlon), paprasta bėgimo maikutė (+viena papildoma), merino vilnos galvos raištis (žmonos pirkinys – labai pasiteisino), plona maikutė ilgom rankovėm (į kuprinę), flyso megztinis (pradėjau su juo, nes buvo vėsus rytas) ir liūdnai pagarsėjusi lietaus striukė (išėjo į naudą).
Įranga: via ferrata setas (nuoma), šalmas (nuoma), hike lazdos (nuoma, šiaip gavau labai pavargusias lazdas ir vis dar nežinau, kiek man jos iš tikro padėjo, o kiek buvo tik svoris) ir GoPro kamera (nuoma, pirmą kartą bandžiau). Popierinis žemėlapis su iš anksto ant jo subraižytu maršrutu (jei būtų prastas ryšys).
Dar turėjau galvos žibintą, power banką telefonui, išgyvenimo paklodę, truputį pleistrų ir elastinio binto. Čia viskas maža ką.
Startas
Žadintuvas – 4.30, automobiliu iki starto beveik 40 min., galiausiai po pusryčių ir kitų smulkmenų pajudu 6.00. Po 700 metrų pamatau, kad automobilyje pamiršau galvos žibintą, kurio realiai nereikėjo, nes jau buvo šviesu, tad suku atgal pasiimti (juk vis dar klausau įspėjimo, kad hike`as gali trukti 14 val., tad potencialiai grįšiu tamsoje). Taip suvaikštau papildomą 1,5 km.
Tiems, kas žada lipti į Triglav, truputis pavadinimų. Startuoju iš Krma Valley, kuris yra apie 850 m aukštyje, (iš čia visur rekomenduojama daryti 1 d. žygius, nes išeina trumpiausias atstumas eiti) ir žygiuoju iki Triglavski dom na Kredarici (aukščiausias dom Slovėnijoje – apie 2500 m).
Parkingas Krma yra nemokamas, bet 6 ryto jau buvo daug jo užimta. Jei nepavyks pastatyti auto tolimiausioje aikštelėje – atitinkamai pailgės pats žygis. Pavyksta.
Nuo Triglavski dom na Kredarici žygis tęsiasi iki Triglav viršūnės, o kelią žemyn renkuosi kitą – jau iki Planika dom, tad padarau nedidelį ratuką, o galutinis nusileidimas eina per ten, kur ir lipau.
Detalės: Strava rodo, kad moving time šiek tiek virš 6 val. Nueita 19,1 km su 2069 m pakilimo. Bendra trukmė – apie 9.30 val. Po maždaug pusvalandį praleidau abiejose dom ir ant Triglavo viršaus (laukdamas gal prasisklaidys debesys ir kažką bus galima matyti). Likęs „dingęs“ laikas – smulkūs sustojimai pafotkinti, atsikvėpti, tiesiog pasižvalgyti ir pan.
Žygis
Triglavski dom na Kredarici pasiekiau per 3.10 val., nors prie turo su gidu buvo parašyta, kad truks 5–7 val. Viršūnei pasiekti reikėjo beveik valandos, ką rodė ir prie dom buvęs nukreipiantis ženklas. Nusileidimas iki Dom Planika truko apie 1.20 val., ženklas sakė, kad truks 2 val.
Kylant nuo Kredarici via ferratos taip ir neužsisegiau, nebuvo baisiai statu ar baisu. Tiesa, baisu turbūt nebuvo dėl to, kad matomumas buvo labai mažas dėl debesies. Ačiū, kad debesis bent jau lietaus nedavė nė lašo. Grįžtant nuo viršaus iki Dom Planika jau segiausi, nes buvo tikrai stačių ir kelios gana techniškai sudėtingos vietos, kuriose nuslysti nesinorėtų. Skaičiau, kad ir lipimas iš šitos pusės yra tikrai sudėtingesnis. Sunku palyginti, nes aš leidausi, o ne lipau.
Nuo 2000 m virš jūros lygio pradeda retėti oras, kas kainuoja papildomų jėgų. Aišku, aukštis čia ne tas, kad pykintų ar dustum, deguonies trūkumo tikrai nesijaučia, bet laikrodis rodė kur kas didesnį HR nei jis turėtų būti pagal fizinį krūvį. Į viršų žengiau gana greitu žingsniu, bet tikrai ne bėgau, o HR buvo pasiekęs net ir 167 dūžius per minutę. Akivaizdu, kad tas oro retėjimas čia ir atsiliepė.
Ar sunku? Ir taip, ir ne. Techniškai sunkių vietų iš esmės nėra, tad tiesiog eini visą laiką ir tiek. Tiesa, bijant aukščio ir giedru oru, manau, būtų žmonių, kuriems paskutinė žygio dalis iki viršūnės kai kur lenktų kojas. Tada segiotum via ferratos karabinus ir tas kainuotų daugiau laiko.
Fiziškai žygis nėra lengvas. Daug akmenų, o dar sunkiau yra eiti per ten, kur takas yra realiai vien akmenys – vadinu tai stambia skalda, lyg būtų pridaužyta plytgalių. Lipti dar nieko, bet leidžiantis reikia būti susikoncentravus, nes yra slidžių vietų. Dukart tėškiausi ant žemės. Pirmą, kai pagalvojau, jog galiu eiti labai greit – labai greit kerėpliškai virtau, teko traukti pleistrus ir klijuoti nubrozdintus pirštus. Tada supratau, kad bandyti bėgti su hike`o batais, o ne trailo kedais gal ir ne geriausia mintis. Taip galvojant pro mane prastraksėjo trail bėgikė, grakščiai kaip stirna šokinėdama nuo vieno stambesnio akmens iki kito. Ok, galvoju, man čia reikėtų irgi pasimokyti bėgioti. Antras virtimas buvo paslydus ant akmens, ant kurio buvo puraus smėlio. Susitrenkiau šikną, bet be didesnių pasekmių
Nuo starto iki Triglavski dom ėjau tikrai sparčiai (neskaitant fotkinimų) ir visus lenkiau aš, o ne mane. Nuo bakūžės iki viršaus ir nuo viršaus iki Dom Planika tempą mažinau (oro retėjimas), o žemyn ir vėl ėjau gan sparčiai, bet nebe taip greitai kaip lipdamas aukštyn (nuovargis itin jautėsi šlaunų dvigalviuose). Manau, kad turint tikslą tiesiog eiti, neftokinant ir ilsintis minimaliai, laisvai galima suvaikščioti ir per 7–8 valandas. Kiek truktų bėgti, nesiryšiu spėlioti.
Nežinau, ar rekomenduočiau eiti būtent per dieną. Man atrodo visai fun patirtis gali būti miegojimas kalnų hostelyje iš esmės be patogumų (ten nėra dušo, WC tai tiesiog skylė, miegi po daug žmonių kambaryje, nebent perki dvivietį, ir pan.), nors lankantis girdėjau besiskundžiančių, kad ten nuobodu.
Sunkumo prasme man vertinti irgi sunku. Grąžindamas įranga klausiau, kodėl rašo apie idealios formos būtinybę ir tiek daug valandų. Sakė, kad reikia išgąsdinti žmones, kurie tikrai to daryti negali (turistas atostogose dažnai apie save galvoja per gerai, dėl ko tenka dirbti gelbėtojams), o bent kiek patirties kalnuose turintis žmogus sugeba įvertinti atstumą, VM pakilimą ir savo jėgas bei nuspręsti pats. Tad mano mąstymas „jei galiu 14 valandų bėgti – galėsiu tiek eiti“ buvo teisingas.
Jei esate fiziškai aktyvūs, per dieną surinkti nors ir 30k žingsnių ar nueiti 30 km hike`ą Lietuvoje jums nėra didelė bėda – eikit per dieną. Tikrai užsiskaitys kaip treniruotė. Jei ne – skaidykite į dvi. Aš pats prieš gerus 5 metus (prieš ultrų bėgiojimus) tokio žygio metu būčiau tikrai nusivaręs nuo kojų.
Dviejų dienų žygio privalumas – viršūnę galima pasiekti dusyk. Pirmą dieną nesijaučiant pavargusiu galima nueiti pirmą sykį, grįžti, pernakvoti, o ryte nueiti dar sykį. Aš viršuje nieko nemačiau dėl debesies, bet gal kitą rytą oras buvo puikus? Be to skaičiau, kad žmonės po nakvynės į viršūnę dažniausiai eina dar iki aušros ir mato gražiausią gyvenimo saulėtekį!
Tiesa, mano atveju oras buvo kone idealus. Ne karšta, bet ir ne šalta, o svarbiausia – sausa. Ne idealus buvo tik nuotraukoms ir matomumui (rašo, kad giedru oru nuo viršūnės matosi Adrijos jūra). Žiema, šaltas oras ar lietus jau būtų visai kitas žvėris.
Skaičiau, kad ant Triglavo dažniausia mirties priežastis – žaibas. Žmonės žygiuoja neįvertinę oro ir galimybių, o žaibas viršuje kala į tave, nes didelių medžių nėra. Kad nepasijustum per kietas žengdamas pamatai antkapinėmis lentelėmis pažymėtas žmonių žūties vietas. Neslėpsiu – kraupoka.
Klaidos ir sėkmės
Reikia turėti GERĄ lietaus striukę.
Daug kur skaitėm, kad kalnuose reikalingi merinos vilnos drabužiai. Ai, brangu, sakėm. Pajutau, kad čia klaida. Paprasta sportinė maikutė greit suprakaituoja (ypač einant greit), dėl ko vėliau tampa tiesiog šalta. Ypač, kai pučia vėjas. Merino vilnos galvos juosta (kuri labai patogi po šalmu) prakaitą garino kone idealiai, o ir nesmirdėjau pats sau. Ko nepasakyčiau apie sportinę maikutę
Maisto pakako, nors prieš einant norėjosi įsidėti dar. Bet to daryti neleido irgi bėgimų patirtis ir žinojimas, kad visada norisi imti daugiau nei reikia. Ne pavalgyti išėjom iš tikro, o ko reikia žygiuojant – angliavandenių. Realiai porą bananų, Snickersas ir dar keli snacksai pilnai ok. Jei jau labai išalksit – nusipirksit viršuj.
Lazdos – šiaip žengti tiek į viršų, tiek žemyn iki tam tikro statumo tikrai padeda. Lazdos ypač padeda taupyti raumenis ir nugarą einant į viršų, nes remiesi į lazdą atvejais, kai pasilenktum ir su ranka remtumeisi į šlaunį. Bet jos yra ir papildomas svoris, kai nenaudojamos, o jei lazdomis niekad anksčiau nesinaudojot (vaikščiojimas lygiu paviršiumi, šiaurietiškas, nesiskaito), geriau neimti. Neturint patirties į viršų dar gal padės, bet žemyn tai taps našta ir daugiau trukdys bei būtinai neįvertinus kokios statesnės vietos „padės“ pargriūti. Einant į viršų jos irgi nebepadeda, kai kelias tampa tikrai status – tada paprasčiau tiesiog į uolas kibtis rankomis ir eiti keturiom.
Hike`as tikrai vertas jūsų dėmesio, vaizdai nuostabiai gražūs, o giedru oru būtų dar nuostabesni.