Mamos yra superherojės – Stephanie Case pergalė ultra trail kalnuose maitinant kūdikį
Geros istorijos verčia mus jaustis geriau ir jaustis laimingais. Trumpai jums papasakosiu vieną gražią ultra trailo istoriją.
Tarp tų, kurie domisi bėgimu, ši istorija nuo savaitgalio sukasi socialiniuose tinkluose ir, atrodo, visi apie tai žino. Bet suprantu, kad turėdamas kažkokį pomėgį, tu dažnai socialinių tinklų erdvėje esi tam tikrame burbuliuke, o info retai prasibrauna už to burbuliuko ribų. Tad rašau visiems, kurie šiame burbuliuke negyvena – šios supermamos istorija verta išeiti ir į platesnius vandenis.
Susipažinkite – čia kanadietė Stephanie Case, kuri gegužės 17 dieną laimėjo UTMB serijos ultra trailo 100 km varžybas „Ultra-Trail Snowdonia by UTMB“ praėjus 6 mėnesiams po gimdymo.
104 km su 6500 metrų vertikalaus pakilimo Šiaurės Velso kalnais per 16 val. 53 min. 22 sek. Skaičiai, kurie nebėgantiems skamba beprotiškai, bėgantiems – kelia mažų mažiausiai pagarbą ir susižavėjimą.
S. Case yra patyrusi ir ultra pasaulyje žinoma sportininkė, bet 3 metus ji nebuvo dalyvavusi jokiose varžybose, todėl jos UTMB reitingas buvo per mažas, kad „Snowdonia“ startui galėtų patekti į elito kategoriją.
Per daug nesileidžiant į detales, už dalyvavimą įvairiose ultra varžybose sportininkai augina savo UTMB reitingą, kas rodo jų pajėgumą. Elitiniai atletai, kurių reitingas didžiausias, varžybose turi teisę stovėti starto priekyje ir pirmi pasileisti į trasą, taip išvengiant galimų grūsčių siauruose takeliuose ir kitose sunkiose vietose. Jiems trasos dalintis su visiškais mėgėjais nereikia. S. Case tokios prabangos neturėjo – startavo su trečia žmonių banga, praėjus pusvalandžiui nuo elito starto. Ir vis tiek atbėgo pirma tarp moterų.
Trys metai be varžybų praleisti ne tik dėl jau minėto nėštumo ir gimdymo, bet ir dėl ankstesnių nesėkmingų bandymų pastoti. Ji patyrė du persileidimus.
Stephanie žinoma ne tik dėl bėgimo, bet ir dėl žmogaus teisių veiklos karo zonose, programos ir to paties pavadinimo dokumentinio filmo „Free to Run“. Apie tai šįkart nesiplėsime, galima daug rasti Google.
Grįžtant prie „Snowdonia“, jeigu iššūkių be starto su mėgėjais ir tik pusmečio po nėštumo dar nepakanka, S. Case bėgdama dar ir rūpinosi savo mažyle Pepper. Jos vyras atveždavo dukterį į maitinėles, o čia stabtelėjusi Stephanie ne tik maitinosi pati, bet ir maitino kūdikį krūtimi. Fotografai užfiksavo sportininkę su dukra rankose prie krūtinės keliose skirtingose maitinėlėse.
Darsyk trumpas kontekstas galbūt nežinantiems: ultra trailo varžybose paprastai draudžiama bėgikams padėti bet kur trasoje (nebent nutinka nelaimė ir taip sportininko varžybos baigiasi), bet tam tikrose trasos vietose yra įrengti maitinimo punktai, kur organizatoriai suteikia vandens ir užkandžių (ar net šilto maisto) bėgikams.
Būna maitinėlių, kuriose leidžiama imti tik tai, kas suteikiama organizatorių, bet paprastai per trasą, priklausomai nuo jos ilgumo, yra ir tokių, kuriose padėti gali ir draugai, komandos nariai ir pan. Ten galima bėgikui duoti švarių rūbų, mėgiamo maisto, tiesiog moralinės pagalbos ir palaikymo… arba atvežti kūdikį pamaitinimui.
„Nors man skaudėjo širdį paliekant mažąją Pepper maitinėlėse, norėjau parodyti jai – mums abiem – kokios nuostabios gali būti bėgiojančios mamos.
Net nežinojau, kad laimėjau, kol neperbėgau finišo linijos. Startavau 30 minučių už visų, tad reikėjo palaukti, kol varžybų organizatoriai patikrins lustų laikus. AŠ LAIMĖJAU?!? Man atrodo, tai pakartojau dešimt kartų.
Nesvarbu, ar tik galvojate tapti mama, ar esate nėščia, ar neseniai tapote mama – nebijokite sau kelti didelių tikslų. Kiekvienas turi savo nuomonę apie tai, ką naujos mamos turėtų arba neturėtų daryti, ir tokios nuomonės dažnai nepalieka vietos „beprotiškoms“ idėjoms, kaip dalyvavimas ultramaratone“, – savo soc. tinkluose rašo S. Case.
Stephanie yra įveikusi ir antrojo mano podcasto herojaus Tomo Aglinsko irgi nubėgtas „Tor des Giants“ varžybas 2018 m., o 2021 m. įveikė ir ilgesnę „Tor des Glaciers“ distanciją, kas yra virš 450 km. Kas tai per iššūkis klausykite antrajame podcasto „Pasikalbėjimai apie bėgimą“ epizode.
„Pasikalbėjimai apie bėgimą“ su žmogumi, prabėgusiu Aostos slėnį: Tomas Aglinskas apie kovą su savo protu, kūnu ir kalnais
Primenu, kad mano podcastas yra išlaikomas jūsų – bėgimo bendruomenės ir podcasto klausytojų. Džiaugiuosi, kad po pirmo epizodo atsirado norinčių paremti, tikiuosi, kad antrasis epizodas rėmėjų gretas dar padidins, nes tikslas yra nesustoti ir toliau susipažinti su tokiais įkvepiančiais žmonėmis. Bet tam reikia jūsų palaikymo!
P.S. Fotografijoms naudoju pačios herojęs Instagram screenshotus, nes Substack neleidžia Insta gražiai embedinti į tekstą. Stephanie paskyra yra čia.