„Stirnu buks“ sėkmės paslaptis, biudžetas ir dėmesys vaikams
Latvijos trail bėgimo pažiba „Stirnu buks“ užsuko į Lietuvą, o mane kamuoja klausimas, kodėl kaimynai trailą bėga tūkstančiais, o mes lietuviai – tik šimtais. Pabandžiau rasti bent dalį atsakymo.
Gegužės 11 dieną Lietuvoje, Naujosios Akmenės Karpėnų klinčių karjere, pirmą kartą istorijoje vyko Latvijoje itin populiarios trailo bėgimo varžybos „Ergo Stirnu buks“. Dalyvavau jose ir aš, o sukdamas galvą, kodėl trail bėgimas populiarumu Latvijoje taip stipriai lenkia Lietuvą, pakalbinau „Stirnu buks“ organizatorių Rimantą Liepinį (Rimants Liepinš).
„Stirnu buks“ varžybos startavo dar 2014 metais, tad šiemet pradėjo jau 12-ąjį sezoną. Anot informacijos jų pačių interneto svetainėje, 2014 m. viename etape vidutiniškai dalyvaudavo 482 dalyviai, 2019 m. šis skaičius jau siekė net 3972. Aišku, pandemija dalyvių skaičių sumažino, bet vieno etapo dalyvių vidurkis jau beveik atsistatė ir 2024 m. sezone siekė 3175.
Naujojoje Akmenėje startavo 3640 dalyvių, iš kurių absoliuti dauguma – latviai. Lietuvių skaičių, žinoma, sumažino tą patį savaitgalį vykusios „Vilnius Trail“ varžybos. Be to, Naujoji Akmenė yra gana toli nuo visų didžiųjų Lietuvos miestų. Tačiau latviai čia važiavo gausiai, o iš komentarų internete turinio galime matyti, kad liko sužavėti.
Beje net ir latvių skaičius N. Akmenėje galėjo būti mažesnis nei įprasta, nes varžybos vyko ne šeštadienį, kaip „Stirnu buks“ įprasta, o sekmadienį, kai šeštadienis Latvijoje buvo darbo diena (jie šventinių dienų laisvadienius jungia prie savaitgalių, dėl ko kartais dirba šeštadieniais).
Man pačiam etapas Naujojoje Akmenėje buvo antrasis apsilankymas „Stirnu buks“ varžybose. 2023 m. dalyvavau „Šlokenbekas muižas“ etape prie Tukums miestelio. Atsimenu, kokį įspūdį man paliko tas startas.
Ne kažkuo labai ypatingos trasos (kuo visus latvius itin nustebino N. Akmenė), o renginio dydžio prasme. Apskaičiavau kelionę iki Tukums taip, kad atvykau į varžybas apie 45 min. iki vaikų bėgimo starto ir nedaug trūko iki pavėlavimo. Atvykęs tiesiog apstulbau nuo žmonių kiekio, tad jau žinojau, ko tikėtis Naujojoje Akmenėje. Kodėl toks įspūdis? Visų pirma dėl to, kad latviai į šias varžybas traukia šeimomis. Įspūdis toks, kad absoliuti dauguma bėgikų ten atvyksta ne vieni.
Kitas dalykas – daugybė maisto ir gėrimų vagonėlių. Nors mūsų didžiuosiuose renginiuose Lietuvoje – Vilniaus ir Kauno maratonuose – varžybų miestelis irgi būna nemažas, tačiau maisto vagonėlių čia beveik nebūna. Rašau beveik, nes gal ir pasitaiko, visko nežinau, bet mano įspūdis toks, kad tai Lietuvoje tikrai nėra taisyklė.
Pas latvius tikrai neliksi alkanas po bėgimo, o tavęs laukianti šeimyna irgi turės veiklos, mat be maisto čia pilna ir įvairių pramogų, ypač vaikams.
Kas dar krito į akis N. Akmenėje – visi maisto vagonėliai atvyko iš Latvijos, kas reiškia, kad pelnas nukeliavo irgi ten. Bet renginio sėkmė ir žmonių kiekis kitąmet, jei tik latviai čia sugrįš, manau šią situaciją pakeis.
Įsivaizduokite, pagal info Wiki gyventojų skaičius N. Akmenėje siekia beveik 8 tūkst. žmonių. Šio renginio metu vien bėgikų į miestą atvyko virš 3,5 tūkst. Iš minios žmonių akivaizdu, kad daugybė jų atvyko ne po vieną, o lydimi šeimų ar draugų. Kiek burgerių ir alaus bokalų buvo jiems parduota!
Užteks girti kaimynus, keliaujame prie klausimų Rimantui, kaip toks renginys atsirado.
Labiausiai mane kamuojantis klausimas – kodėl Latvijoje trailo bėgimuose dalyvauja tūkstančiai, o Lietuvoje dalyvių yra tik šimtai (neskaitant turbūt tik „Trail Kuršių Nerijos“). Taip pat pabaigoje perskaitysite skaičių, kuriuo man buvo sunku patikėti. Tik reikia suprasti, kad nuo tokio biudžeto „Stirnu buks“ tikrai nestartavo, bet ilgametis darbas duoda vaisių.
– Ar galite trumpai papasakoti „Stirnu buks“ istoriją ir varžybų pradžią? Kaip sugebėjote kelių šimtų dalyvių varžybas užauginti iki kelių tūkstančių?
– Kiekvienas judėjimas prasideda nuo aistros! „Stirnu Buks“ istorija prasidėjo nuo kelių užsivedusių bėgikų, o nuo pradžių pradžių turėjome vieną paprastą principą organizuodami renginius: daryk viską taip, kaip pats norėtum tai patirti. Jei tau pačiam tai nepatiktų – nedaryk.
Panašu, kad toks požiūris pasiteisino. Pastaraisiais metais ir patys atradome žygių kultūrą – šiandien ji tapo stipria ir neatsiejama „Stirnu Buks“ dalimi!
Deja, bet Latvija rikiuojasi žemai tarp šalių pagal kelis sveikatos rodiklius. Įskaitant gyvenimo trukmę, paskendimų skaičių, alkoholio suvartojimą bei fizinio aktyvumo dažnumą. Esame tarp labiausiai fiziškai neaktyvių valstybių Europos Sąjungoje.
– 2019 m. per visą sezoną unikalių dalyvių skaičius viršijo 10 tūkst., bet po pandemijos vis dar to nepasiekėte. Kaip manote, kodėl?
– Nuo koronaviruso pandemijos mūsų auditorijas gana ryškiai pasikeitė, bet esame laimingi, kad savo „burbule“ mes vis dar sugebame privilioti tiek rimtesnius trailo bėgikus, tiek tuos, kuriems mūsų renginiai yra smagus ir aktyvus savaitgalio praleidimo būdas.
– Jūsų išskirtinumas – mokyklų varžybos. Papasakokite plačiau apie šią idėją.
– Mes ypač didžiuojamės savo maždaug 1000 mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikais, kurie dalyvauja varžybose. Tai rodo, kad bendruomenei šis dalykas tikrai svarbus, jie tradiciškai dalyvauja varžybose visus metus.
Vaikai ir mokyklinio amžiaus jaunimas nuo pat „Stirnu buks“ pradžios yra viena svarbiausių mūsų auditorijų. Sakome, kad pavargęs Susurs (trumpiausios 1 km kiekviename etape vykstančios distancijos vaikams pavadinimas, lietuviškai – miegapelė) yra laimingas Susurs, o tada laimingi ir tėvai. Be to, jeigu jaunuolis niekada 13-14 metų amžiaus nebus bėgęs miške, kodėl mes tikimės, kad jis pradės tai daryti sulaukęs 35-erių, kai jau bus pasibaigęs jo gyvenimo vakarėlių laikas?
Dėl to mes stengiamės jaunimui ir senjorams dalyvių mokesčius laikyti kuo žemesnius. Kažkiek susiveržiame diržus, bet tai yra mūsų prioritetinė auditorija. Tie, kurie gali sau leisti susimokėti, tuo pačiu padeda kitiems. Taip išlaikome savo kultūrą gyvą.
– Kaip manote, kodėl latvių trailo kultūra žmonių kiekiu taip lenkia Lietuvą, nors mes ir turime daugiau gyventojų?
– Lietuva turi puikių trail bėgikų – vien Gedimino Griniaus pavardei nereikia jokių pristatymų.
Lietuvoje yra įspūdingai didelė žygiuotojų bendruomenė – „TrenkTuras“ sukūrė įspūdingą verslą iš veiklos lauke ir dabar organizuoja žygius Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Tie renginiai sutraukia tūkstančius žmonių – mes tuo tikrai žavimės.
Jeigu „TrenkTuro“ įkūrėjai pradžioje būtų pasirinkę trail bėgimą vietoj žygių, gal istorija būtų visiškai kitokia. Trailas vis tiek yra nišinis sportas, bet atsiradus stipriems lyderiams, su laiku ateis ir žmonės.
– Dar vienas jūsų išskirtinumas – maisto vagonėliai ir žaidimai, veiklos vaikams. Kodėl tai svarbu?
– „Stirnu buks“ yra draugiškas šeimoms renginys – turime būti pasirengę pralinksminti mažuosius, išlaikyti mokyklinio amžiaus vaikų susidomėjimą ir užtikrinti, kad jų tėtis ir mama gerai praleistų laiką. Kiekviena amžiaus grupė yra svarbi. Tėvams su vaikais reikalinga palapinė su šešėliu poilsiui, o bėgusiam tėčiui ar mamai – šalto alaus bokalas po finišo.
– Koks yra „Stirnu buks“ vieno etapo biudžetas? Kiek prie to prisideda valstybė ar savivaldybė, kurioje vyksta konkretus etapas?
– Vieno etapo biudžetas yra 60 tūkst. eurų. Savivaldybės dalis paprastai sudaro apie 5 proc. sumos, reikalingos renginiui organizuoti. Valstybės dalis anksčiau siekė 20 tūkst. eurų per sezoną, tačiau pernai pinigų nebegavome. Jau atrodo, kad šiemet bus tas pats – valstybės dalis bus nulinė.