Mano „Trail Kuršių Nerija“ 50+ km ultra – smegenų pergalė prieš kūną
2024 m. „Trail Kuršių Nerijos“ varžybose bėgau 50+ km ultra distanciją, kuri tapo sunkiausia, nors ir trumpiausia mano bėgta ultra.
Kas mane seka ir skaito, jau žino, kas yra „Trail Kuršių Nerija“. Trumpai – tai savotiškas lietuviškas trailo sezono uždarymas, vienos svarbiausių ilgų nuotolių bėgimo varžybų Lietuvoje.
Šiuo metu Lietuvoje turime tris bekelės ultras: birželį vyksta Kernavė-Vilnius (42 ir 82 km trasos bei šiemet pirmą kartą vykusi 100 mylių trasa), o spalį – TKN (10+, 20+, 30+, 42+, 50+, 70+ ir 104+ trasos) ir būtent 2024 m. „Trailo Kalvės“ organizatoriai gegužę surengė dar vieną ultrą išbandymą – 65 km varžybas Aukštadvaryje.
TKN visas kitas varžybas nukonkuruoja vieta – Kuršių nerija. Bėgama išskirtinio gamtos grožio vietose. Aš TKN buvau jau trečią sykį ir galiu dar kartą pasakyti – čia labai gera bėgti. 2022 m. bėgau maratoną, 2023 m. įveikiau 104+ trasą, o šiemet sugrįžau perpus trumpesniam – 50+ km nuotykiui.
Tiek to konteksto.
Šių metų plane buvo dalyvauti Aleksandro Sorokino „World’s Fastest Run by Nord Security“ 100 km varžybose rugsėjo mėnesį, tačiau darbas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse tam sutrukdė. Dirbant ten formos palaikymui ir normalioms treniruotėms laiko tiesiog nebuvo, tad gana anksti teko nuspręsti WFR nebėgti. 100 km greitam bėgimui reikia pasiruošti normaliai, o ne rizikuoti ir save žaloti – toks buvo mano sprendimas.
Rugpjūčio mėnuo išėjo iš esmės visiškai be bėgimo, tad pasiruošti TKN buvo pusantro mėnesio. Nuo rugsėjo pirmos iki spalio 6-os susukau 365 km (ir 5129 vertikalių metrų), buvo ir greitų treniruočių, buvo ir vertikalių metrų parinkimo, buvo trys 20+ km ir du 30+ km ilgabėgiai. Neskamba labai daug, bet jaučiausi puikiai, o ir per metus bendras kilometražas jau artėjo prie 2500 km ribos.
O tada nutiko gyvenimas. Spalio 8 d. supratau, kad sergu ir ne šiaip sau, nes sūnus ką tik sirgo skrandžio virusu (vėmimas, temperatūra, viduriavimas), o jam pasveikus iš paskos kritau aš. Iš trijų jo simptomų išvengiau vėmimo, bet kiti du paguldė į lovą (ir pasodino ant WC) trims dienoms.
Savaitė prieš startą, šeštadienį, jau buvau kaip ir sveikas. Per likusią savaitę iki TKN pavyko išbėgti tik sykį. Taip, per mažai, bet buvo kitų bėdų, kurios trukdė. Ką darysi, galvoju, pilnai jau šiemet kilometrų pririnkta, laikykim tai geru teiperiu – poilsis dar niekam nepakenkė.
Aišku, po tokių niekam tikusių dviejų savaičių turėtos ambicijos bėgti greit ir pasistengti finišuoti kuo arčiau 4:30 val. ribos atsisakiau dar prieš startą. Bet vis tiek norėjosi ne tiesiog paturistauti.
Šeštadienis išaušo gražus ir saulėtas, buvo aišku, kad oras bėgimui laukia kone idealus – saulutė, bet temperatūra ne per didelė, vėjo mažai. 50+ startas numatytas 13:00 val. – tad ir miegui laiko apsčiai. Atvarau į startą apie 11:30, nes TKN aura yra nuostabi – čia tiek daug pažįstamų, kuriems reikia pasakyti „Labas“, nors daug jų žinai tik iš kudosu dalijimosi „Stravoj“, bet vis tiek visi jaučiasi vienos bendruomenės dalimi.
Kaip pats praėjęs per jau nemažai bėgimo klaidų iškart matau, kad žmonės prieš startą rengiasi per šiltai ir vėliau kais. Taip, spalio vidurys, taip, pučia vėjas, taip, laipsnių tik 12, bet atsiminkite, kad bėgdami keliate kūno temperatūrą, prakaituojate. Bėgti kelias valandas jaučiantis per karštai yra labai nemalonu, norisi kur kas daugiau skysčių ir atsiranda dar viena bėda – per vėlai nusirengus galima labai greit sušalti. Ypač vėjuotą dieną.
Tad patarimas visiems – geriau pradėkit apsirengę ploniau nei atrodo, nes užsimesti papildomą sluoksnį yra kur kas lengviau.
Pats planavau bėgti su tympom ir trumpom rankovėm marškinėliais, bet su tampriom užmaunamom rankovėm ant rankų, bet likus 15 min. iki starto šoku į šortus (čia buvo teisingas sprendimas). Nuo kažkur 30 km nusiėmiau ir rankoves, nors finišavau su pirštinėm (man dažnai delnai šala). Kuprinėje turėjau ir normalią vėjinukę, jeigu ką, bet buvau garantuotas, kad neištrauksiu. Ir neištraukiau.
Kažkada buvau iš vieno bėgiko gavęs labai įdomų patarimą, kiek drabužių rengtis varžyboms: „pažiūrėk, kaip apsirengęs Vaidas Žlabys ir renkis taip pat. Neprašausi.“
Maistas. Planas buvo į save dėti po ~100 gr angliavandenių per valandą. Tam pasidariau 4 Maurten 320 gėrimus (viename – 80 gr) ir įsimečiau kelis SIS BETA FUEL geliukus (viename – 40 gr). Kai TKN pernai bėgau šimtinę, trasos vidurkis išėjo apie 80 gr/val., kai balandį bėgau plento šimtinę – apie 120 gr/val. Maitinėlėse beveik nieko neėmiau – keli apelsino gabalėliai, čipsų sauja nuotaikai pakelti ir pora stiklinių Colos.
Šūdas. Prieš startą norėjau laikrodyje nusistatyti 5:00 val. tikslą, jog laikrodis rodytų, kiek nuo tokio noro atsilieku arba turiu rezervo. Neturėjau minties mirtinai laikytis, bet tempą norėjosi žinoti, be to šitą funkciją bėgimo metu galima bet kada išjungti.
Starto signalas, pradedam bėgti, spaudžiu laikrodžio starto mygtuką ir jis šast ir išsijungia. Netrukus persikrauna, įsijungia, spaudžiu iš naujo activity pradžią, bet kažkoks bugas lieka. Atstumą laikrodis skaičiuoja, bendrą laiką skaičiuoja, bet pace rodo 199,59. Kelis km tikėjausi, kad viskas atsigaus, bet visą bėgimą skaičiai ir liko „lempiniai“. Nubėgęs porą km jau nebenorėjau bandyti jungti viską iš naujo ir gaišti tam nervus.
Kuo šis gedimas labiausiai trukdė – per greita pradžia. Nesu dar taip ilgai bėgantis, kad iš pastangos suprasčiau tempą, pradžioje jėgų yra pilna, tad ir bėgi. Pulsas irgi labai nekilo (iki 160 nuo riešo), tad atrodė, kad viskas ok. O dar tas nervinimasis, kad kažkas čia neveikia kaip turi veikti muša irgi per smegenis ir nebeseki savo savijautos. Taip pirmus 11 km ir nubėgau sub 5:00 min/km tempu.
Manau, kad kokį birželio mėnesį pagal savo formą tokiu tempu būčiau galėjęs bėgti visą trasą. Ar kur kas ilgiau. Bet ne šįkart. Skrandis labai sunkiai priėmė tą Maurten sirupą, nors sustojęs nebuvo, bet visą laiką atrodė, kad gėrimas stovi kažkur per vidurį. Nepaisant to, maitinau save pagal planą, nes bijojau jėgų pritrūkimo.
O jų vis tiek galiausiai tiesiog pritrūko. Ties 26 km maitinėle jau labai rimtai galvojau rašyti tiesiog pereiti iš 50+ į 42+ trasą (nes ji buvo iš esmės ta pati, tik man reikėjo apsukti papildomą 8 km ratuką, o tada mūsų trasa vėl grįžo į maratono trasą), bet kažkaip susilaikiau. Galvoju, ne, pats norėjai – dabar ir kentėk.
Ir kentėjau. Paskui sakiau ne vienam, kad šiandien reikėjo bėgti pusmaratonį arba maksimum 30+ trasą. Skaičiai mano savijautą tik patvirtina. Strava rodo, kad 30-as km buvo paskutinis, kai bėgau greičiau nei 6:00 min/km.
Likę 20 km buvo kova su savimi ir savo kūnu. Vadinu tai smegenų ir užsispyrimo pergale prieš kojas ir likusį kūną. Ačiū orams ir gamtai, kad prie viso kokteilio netikėtai nepridėjo kokio lietaus ar panašių išbandymų. Saulutė lydėjo iki pat finišo.
Visad bėgdamas ilgesnius atstumus atsimenu Marijos Pipiraitės-Grumbinės patarimą bėgti per pozityvią prizmę, galvoti apie gerus ir teigiamus dalykus, džiaugtis smulkmenomis ir pan. (apie tai labai fainai yra rašiusi ir Gitana Akmanavičiūtė), bet šįkart man tai ne visada nepavyko. Ir nervinausi, ir pykau, ir keikiausi – ant pasaulio, krūmų, puraus smėlio, skaudančių kojų ir jėgų neturinčio kūno.
Vis dėlto labiausiai kaltinu ne per greitą startą, o ligą, kuri atėmė iš organizmo kur kas daugiau nei tikėjausi ir galvojau, kad atims. Bet kiekviena ultra yra nauja patirtis, naujos pamokos ir svarbiausia – viskas baigėsi pergale t.y. finišu. Mėgėjui svarbiausia finišuoti, o geras laikas gali būti tik bonusas, o ne siekiamybė. Kad ir kiek nervinausi ir keikiausi bėgdamas, šios minties niekad nepaleidau ir sakiau sau – sustosiu tik jei susilaužysiu koją.
Galutinis rezultatas – 5 val. 23 min. 57 sek. Kalbant apie poziciją – 49 vt. iš 131 finišą pasiekusio vyro (6 nefinišavo).
Kodėl sakau, kad labiausiai nustekeno mane liga? Nes abu 30+ km ilgabėgiai suėjo vid. 5:40 pace su nemažai vertikalių metrų, o po jų jaučiau tą labai bėgikų norimą jausmą, kad galėčiau dar taip bėgti ir bėgti.
Šiek tiek perspektyvos mažiau bėgantiems ar suprantantiems bėgimo skaičius. Nugalėjo čia tikras monstras Tomas Bizimavičius, atbėgęs per 3:52 val., dar įspūdingiau, kad jis bėgo praėjus tik savaitei po maratono… Čikagoje!
Rašiau, kad ties 26 km kilo mintis nebėgti to 8 km rato, o trumpinti iki maratono distancijos. Tai mano bėgimą būtų patrumpinę apie 50 min., kas reiškia, kad nuo čempiono vis tiek būčiau atsilikęs virš pusvalandžio t.y. dar apie 5 km! Va taip greičiau už mėgėjus bėga lyderiai.