Jauniausias ultra įveikęs lietuvis? Kaip Linas Surdokas atrado ultra ir bėgo Vilniaus trail

Esu gana stipriai įsitikinęs, kad radau jauniausią lietuvį, įveikusį ultra distanciją. Ir ne bet kokią, o 100 km!

Gegužės 10 dieną Vilniuje vyko naujos ir unikalios ultra trailo varžybos – „Vilnius Trail Run“. Naujas ir tikrai išskirtinis renginys Lietuvos trail bėgimo padangėje pakvietė visus apibėgti Vilnių.

Labai smagu, kad Lietuvoje atsirado dar vienos ultra distancijos varžybos, turinčios potencialo labai stipriai išaugti. Pats šiemet čia nestartavau, nes pasirinkau Naujosios Akmenės „Stirnu buks“, bet norėjau paieškoti įdomių ir niekur neapkalbėtų istorijų iš šio renginio.

Ir radau. Žiūrint į finišą pasiekusius žmones akis užkliuvo už Lino Surdoko pavardės, prie kurio amžiaus švietė intriguojantis skaičius – 20 metų. Eina sau, pagalvojau, tokie jauni bičai net maratonų nebėga, ką jau kalbėti apie ultras. Pasirodo – bėga.

Trasą Linas įveikė per 15 val. 01,17 min.

Jau susitaręs su Linu pasikalbėti apie jo bėgimą pradėjau tikrinti ultra varžybų protokolus, norėdamas išsiaiškinti – gal Linas Surdokas yra jauniausias lietuvis, įveikęs ultra.

Labai didelė tikimybė, kad taip ir yra, nes pasirodo, kad Linas dar pernai, būdamas 19 metų, nubėgo „Trail Kuršių Nerijos“ šimtuką. Mano tikrinimas apsiribojo visų iki šiol buvusių Lietuvoje ultra bėgimų protokolų peržiūra.

„Trail Kuršių Nerijos“ ir „Kernavės-Vilniaus“ ankstesnių metų protokoluose užtikau kelis finišavusius 20-mečius, bet nė vieno 19-mečio. Paskui perėjau ir anksčiau vykusių „Vilniaus 100 km bėgimo“, „Lithuanian Seaside Ultra 100 km“, „Alytaus 100 km bėgimo“ ir „Trailo Kalvės“ praėjusių metų ultra bėgimo protokolus. Tokių jaunuolių irgi nėra.

Sutikrinti visų užsienio ultra varžybų tikrai nežadu imtis, nors bandžiau čia į pagalbą pasitelkti ChatGPT. Jis man pasiūlė pereiti visą DUV (Deutsche Ultramarathon-Vereinigung), UTMB ir ultrasignup statistiką, bet ten jaunesnio nei 20 metų lietuvio nerado.

Taigi skelbiu Liną jauniausiu ultra distanciją įveikusiu lietuviu! Bent jau Lietuvos teritorijoje ir šiuo titulu esu kone 100 proc. įsitikinęs. Jeigu surasit, kad aš neteisus – parašykit komentaruose arba asmeniškai.

Šioje vietoje parekomenduosiu jums pagooglinti apie amerikietį Tug Boren, kuris šiemet būdamas vos 17 metų nubėgo „Cocodona 250“ (skaičius čia rodo distanciją MYLIOMIS) varžybas. 17 METŲ! Vaikinas prieš tai buvo įveikęs ir kelis šimto mylių bėgimus.

O dabar einam susipažinti su Linu, kuris nuo praėjusių metų TKN kažkodėl nieko nebeįkelia į Stravą.

Kaip sugalvojai bėgti ultrą?

Man patinka patestuoti, kiek žmogaus kūnas gali atlaikyti, kiek psichologija gali atlaikyti. Kai prieš kokius tris metus pradėjau bėgioti, patiko mentalinė to pusė. Iš techninės pusės nebuvau gabus jokiuose sportuose, bet iš psichologinės pusės sekdavosi gerai. Turėjau tokį atsparumą. Vis stengiausi ilginti distancijas: pradėjau nuo pusmaratonio, paskui sekė maratonas, atradau, kad Lietuvoje yra ir ultra bėgimai. Pasibandžiau „Trail Kuršių Nerijoje“, o dabar – Vilniuje.

Linas sakė, kad TKN prie jo pavardės protokole liko DNF dėl bėdų su GPS, kurių po finišo jis nesiaiškino ir niekur nesikreipė, nes bėgo dėl savęs. Kaip jums toks požiūris šioje socialinių tinklų eroje, kur dažnai pasigyrimas kitiems, kad kažką padarei yra svarbiau už patį padarymą?

Papasakok plačiau apie savo kelią į bėgimą?

Pradėjau bėgioti prieš tris metus. Buvo kažkoks labdaringas bėgimas su mokykla, bėgau 5 km – labai sunkiai praėjo. Laikiau save ištvermingu, bet nusivyliau – bėgau lėtai, kokių 6–7 min. pace. Buvo tikrai labai sunku ir pagalvojau, kad reikia rimčiau pažiūrėti į sportą. Pradėjau šiek tiek bėgioti. Pamačiau Alytaus pusmaratonį, kas man atrodė kosmosas – tiek bėgti. Bet užsibrėžus tikslą buvo lengviau.

Mane visada domino sportas, eidavau į salę, bet čia toks labai geras būdas maksimaliai patikrinti, ką gali fiziškai. Kaip ir dėl to pradėjau bėgioti. Patiko, kad bėgimas yra labai psichologinis dalykas, iš bėgimo gaunamas atsparumas praverčia visur gyvenime. Jei tu prisiverti kasdien bėgioti, reiškia prisiversi kasdien ir mokytis, jei to reikia. Ar būti produktyvus darbe. Mano nuomone – tai labai geras įgūdis.

Treniruojiesi vienas ar turi trenerį?

Vienas. Laikui bėgant pats vis daugiau domėjausi, skaičiau knygas apie bėgimą. Iš pradžių tiesiog bėgiodavau. Paskui sužinojau apie zonas, kad reikia daugiau treniruotis antroje zonoje ir pan. Bėgimo žinias vis gilinau. Aišku, sustiprėjau fiziškai, kai protingiau treniravausi.

Kaip vyko tavo pasirengimas konkrečiai Vilniaus trailui?

Vilniaus trailui pradėjau ruoštis sausio pabaigoje. Pradėjau nuo 40–50 km per savaitę, kėliau iki 100–120 km, o peak fazėje laikiau apie 110 km per savaitę. Stiprų dėmesį akcentavau į pakilimą. Stengdavausi bent kartą per savaitę įtraukti bėgimą su didesniu pakilumu. Savaitgaliais darydavau back-to-back ilgabėgius, pavyzdžiui 30 ir 30 km, pasibandžiau 50, 70 km bėgimus. Stiprus dėmesys visada buvo pakilimui. Jei gerai jaučiuosi – stengiuosi eiti į trailą ir ieškoti kalvų. Varžybų trasos beveik nežiūrėjau, pagrinde bėgiojau Kalnų parke arba ten, kur Vilniaus trail trasoje buvo paskutiniai 10 km.

Vadinasi, ilgiausia treniruotė buvo net 70 km?

Taip, per gimtadienį atsikėliau, susidėjau kuprinę ir žiūrėjau, kaip organizmas reaguoja į maistą, į tokią didelę distanciją, ką reikia susidėti į kuprinę ir pan.

Kaip atrodė tavo mityba šiose varžybose?

Pagrindinis maistas buvo geliukai, bet kiekvienoje maitinėlėje stengiausi pasiimti bananų ir apelsinų, man jie tinka. Pradžioje turėjau dar ir kieto maisto, batonėlių, nuo jų pradėjau, o geliukai ėjo prie pabaigos. Bet stengiausi kiekvienoj maitinėlėje pavalgyti ir tikro maisto.

Kas tau buvo sunkiausia, ar buvo momentų, kad norėtum sustoti?

Pakilimas labai pasijautė, ypač pirmoje pusėje, atkarpa nuo 34 iki kažkur 45 km, labai kalvota vietovė. Tiesiog į kalną lipi ir leidiesi, lipi ir leidiesi, nėra kada normaliai bėgti. Nebuvo minties pasitraukti, bet labai užkniso, nukrito tempas, labai nuovargis po tos atkarpos pasijautė, o dar tiek likę kilometrų. Paskui jau tik gale, per paskutinius 10 km, kai vėl pakilimas grįžo, jaučiau kojų nuovargį. Bet minties nebaigti nebuvo, pavargo raumenys ir tiek. Nebuvo kažkokio blogo skausmo.

Čia Linas pernai TKNe

Ultra yra labai ilga patirtis, kai turim daug laiko su savimi. Ką tu veiki, galvoji bėgdamas?

Didžiąją dalį, ypač sunkesnėse atkarpose, net nėra laiko, apie kažką galvoti. Susikaupi į trasą, kur dėti žingsnius. Sunku, bet varai toliau. Lengvesnėse atkarpose stengiuosi save motyvuoti, su savimi pakalbėti, priminti sau, ką anksčiau esu padaręs, kad tam ruošiausi, užsihypint. Apmąstau vieną kitą kartą ir gyvenimą. Daug laiko tiesiog kalbu su savimi. Labai nedaug žmonių buvo šįkart, greitai išsiskirstėme, kone visada vienas bėgau, galėjau su savimi ir garsiai kalbėti.

Ar turi ultra pasaulyje užsibrėžęs kažkokį vieną didelį tikslą? Kodėl jis toks?

Mano galutinis taškas yra „Badwater 135“ ultramaratonas, kuris vyksta Mirties slėnyje. Iki tol visos kitos varžybos bus kaip žingsnis iki šio galutinio tikslo, kaip geros treniruotės.

Varžybos kaip ir laikomos sunkiausiomis pasaulyje, aišku, tokių dabar daug. Bet atrodo baisiai – karšta, ant asfalto. Esu skaitęs David Goggins knygą, kaip jis tą bėgimą apibūdina, atrodo, kaip sunkiausias dalykas, kam galima ruoštis ir kur sudalyvauti.

Iš tavo pasakojimo atrodo, kad besidomėdamas ir būdamas atsargus išvengei didžiųjų daugelio bėgime padaromų klaidų. Kas yra persitreniravimas, per didelių tikslų išsikėlimas ir pan.

Kadangi turiu didelių tikslų, stengiuosi kuo saugiau treniruotis,į daug ką atkreipti dėmesį, daug domiuosi. Stengiuosi suprasti, kaip jaučiuosi. Mano stipri pusė, kad aš sugebu ruoštis. Ne taip, kad užsiregistruoja žmogus maratonui ir ruošiasi išbėgdamas dukart per savaitę. Taip, jie nubėga, bet aš užsibrėžęs tikslą laikausi disciplinos. Koks yra planas paruoštas – tokio ir laikausi. Kai kūnas tinkamai pasirengia per kelis mėnesius – viskas ir būna gerai.

Ar jau ruošiesi kažkokioms ateities varžyboms?

Jau grįžtu į režimą, bet dar neišsirinkau, kas toliau. Norėčiau bėgti kokį nors ultramaratoną jau ir užsienyje, manau, kad Lietuvos sunkiausią bėgimą jau įveikiau.