Apsilankymas trailo rojuje – Naujosios Akmenės cemento gamyklos karjere

Vieną sekmadienį skyriau viešnagei Naujojoje Akmenėje, kur trailo bėgikas Valdas Rubel man aprodė savo kuriamą trailo bėgimo rojų cemento gamyklos Karpėnų klinčių karjere

Daug kas žino, kad Naujoje Akmenėje yra įsikūrusi cemento gamykla, žino ir apie šalia miesto esančius karjerus, kur kasamos klintys cemento gamybai. Dar mažiau žmonių yra dalyvavę pėsčiųjų žygiuose po karjerą ir matę Lietuvos kraštovaizdžiui visiškai neįprastus karjero vaizdus ar labiausiai žadą atimančius skardžius.

Bet tik trailo bėgikai žino, kad gegužės 11 dieną čia pirmą kartą vyks ir bėgimo varžybos. Čia atvyksta Latvijoje itin populiarios „Stirnubuks“ varžybos, šiltuoju metų laiku kas mėnesį vykstančios visoje Latvijoje. Šiemet kaimynai nusprendė varžybas išvežti už Latvijos ribų, o N. Akmenė tam ideali vieta – nes Latvija vos už kelių kilometrų.

Kaip aš čia atsidūriau? Sužinojęs, kad yra šio karjero trasų šeimininkas, Valdas Rubel, tiesiog parašiau jam per feisbuką ir pasiūliau savo pagalbą su renginio komunikacija. Valdo iki tol nepažinojau ir nebuvome bendravę. Buvo labai malonu sulaukti žinutės „Man tavo straipsniai ir požiūris į trail bėgimą patinka“ ir kvietimo atvykti į karjerą ekskursijai. Trauma kiek sutrukdė atvykti anksčiau, bet galiausiai susiderinom ir sekmadienį (kovo 8 d.) 8:30 val. ryte jau sėdėjau mašinoje pakeliui į N. Akmenę.

Ties vidurdieniu pasiėmiau Valdą, N. Akmenėje dirbantį vaikų futbolo treneriu, iš futbolo rungtynių ir nukūrėm tiesiai į karjerą. Bėgam. Reikia pažymėti, kad bėgimui išsirinkau tobulą dieną, nes buvo šilta ir švietė saulė. Tiesiog idealu.

Kas yra V. Rubel? Trailo ultrabėgikas, Lietuvos rinktinės narys, dalyvavęs pasaulio čempionate. 2023 m. Nicos UTMB varžybose 62 km trasoje jis buvo 24-as, 2024 m. „Pieniny Ultra-Trail“ 65 km trasoje – ketvirtas, tais pačiais metais Andoros UTMB 79 km varžybose – 12-as, šių metų „Zimowy Ultramaraton Karkonoski“ – septintas. Solidūs startai ir vienas aukščiausių ITRA reitingų tarp lietuvių – 759 (teksto rašymo metu).

Šis tekstas - tiek apie Valdą, tiek apie jo fantastišką darbą N. Akmenėje, kurio vaisius trailo bėgikai pamatys jau gegužę. Kur parašyta kursyvu – Valdo mintys, kurias įsirašiau jau po bėgimo.

Grįžęs iš Norvegijos, kur buvau pradėjęs užsiiminėti trailu, ieškojau vietos, kur galėčiau bėgioti gamtoje. Pradėjęs bėgioti aplink miestą pamačiau labai daug šiukšlių, pradėjau jas rinkti. Buvo toks mano projektas „Gamta bunda“, vietoj bėgimo - iš esmės ėjimas ir šiukšlių rinkimas. Nuo miesto per sodus atėjau iki vietos, kur yra senasis sąvartynas. O jis yra čia, kur mes prabėgome. Žiūriu - įkalnė. Pradėjau bėgioti ja aukštyn, žemyn, valandą, pusantros, drožiau tą pačią įkalnę.

Vėliau nuo jos pradėjau įlįsti į karjerą. Pamačiau dar vieną įkalnę ir jau be asfalto, daugiau gamtos. Pasidariau ten siaurą tokį ruoželį, pečių pločio, kad galėčiau aukštyn žemyn bėgti. Tada pamačiau gyvūnų takus, gal čia galima prabėgti… Ir taip pasidariau kokį kilometrą nuolatinės traselės. Iš miesto atbėgdavau į gamtą, prabėgdavau ir grįždavau. Vėliau taip iš kilometro tapo du, tada - trys, kol pasidariau 5 km trasą.

Tada padariau žygį savo vaikams futbolininkams, jiems labai patiko. Padariau gimtadienį dukrai, patiko vaikams, pradėjo kiti prašyti tokio gimtadienio. Ir tada prieš dvejus metus atėjau į cemento gamyklą paklausti - gal galima užsiimti tokia veikla neeksplotuojamoje dalyje. Jie neleido. Teritorija yra bendra ir tiesiog nesaugu.

Pirmas mano įspūdis. NUOSTABU.

Pradedam bėgti miško single tracku, kur Valdas su rankiniu pjūkleliu yra pravalęs medelius (dominuoja čia – šaltalankiai), kastuvu palengvinęs kai kurias vietas nuokalnėse. Vingiuojam, Valdas priekyje, aš už jo bandau neatsilikti, nors jis vis klausia – ar ne per greit. Aukštyn, žemyn, vėl aukštyn – tikra trailo trasa. Žemė kovo pirmą savaitgalį dar minkšta, batai klimpsta, daug drėgmės. Jeigu čia palis prieš ar per varžybas – bus neįtikėtinas purvo festivalis.

Esame ant skardžio viršaus, o žemiau matosi ežeriukas – jis nėra natūralus. Čia buvo kasamos klintys, o iš žemės besiveržiantis vanduo suformavo ežerėlį. Bėgam toliau ir atsiveria pirmoji akmenų siena, puolu fotografuoti, o Valdas juokiasi: „visi čia fotografuoja, nors čia dar tik – pradžia.“

Aš tyliai ramiai trasą toliau dariausi, bėgiojau, ieškojau nuokalnių ir įkalnių, jau turėjau 7 km. Nuėjau tada vėl paprašyti - vėl neleido. Tada parašiau laišką administracijai ir pakviečiau darbuotojus į žygį. Leido pabandyti, suorganizavome, padarėme ir jie liko sužavėti. Padariau dar vieną jiems, jie pamatė, kiek čia darbo įdėta.

Jų pirmas „ne“ buvo man paspirtis parodyti, kaip galima padaryti. Tada nuėjau iš naujo, sako, kad prisibeldžiau. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, kad esu aš atsakingas, pradėjau organizuoti žygius. Dauguma atvyksta iš visos Lietuvos, vietinių mažuma. Čia dabar mano pagrindinė trasa, kur ruošiuosi ir ultroms.

Man šis bėgimas palei sieną kažkiek primena Norvegiją. Aišku, uolos čia ne tokios, tiesiog buvusi kasybos darbų vieta. Bėgame mes iš esmės duobėje, iš kurios buvo kasamos klintys, o šoninės skardžių sienos yra tai, kas neiškasta ir liko. Takas čia daug kur iš akmenų, toks, kokio nelabai kitur Lietuvoje rastum. Tikrai techniškas, akmenys dar ir drėgni slidūs, tad yra pavojaus išsisukinėti čiurnas, bėgti tikrai sunku. Ypač man, po čiurnos traumos ir stengiantis labai saugoti koją ir iš naujo jos neišsisukti. Kai kurias vietas tiesiog greit praeiname, bet čia eis ir „Stirnubuks“ trasa.

Pasiekiame karjero centrą, kur puikiai matyti kasybos darbai, kur ne kur supilti smėlio kalnai. Valdas pasiūlo ant aukščiausio jų užbėgti, kur dar Lietuvoje gali bėgti kalno ketera? Nors supranti, kad kalnas čia dirbtinis, bet bėgimas ant tos keteros vis tiek labai smagus. Esame aukščiausiame taške, aplink labai toli matosi laukai, vėjo jėgainės, cemento fabrikas. Vau. Tiesa, ant šių smėlio kalvų varžybų trasa nelips.

Paskutiniame pernai metų „Stirnubuks“ etape užėmiau trečią vietą, sutikau vieną vaikiną iš organizatorių, kuris pagyrė už gerą bėgimą ir pasakė, kad kitais metais nori daryti etapą Lietuvoje ir Estijoje. Atsakiau, kad gerai ir lauksime, o tada grįžęs pas žmoną sakau: „Kitais metais „Stirnubuks“ bus N. Akmenėje. Jaučiu, kad taip bus.“

Jam tuo metu karjero nesiūliau, nes turėjau iki to laiko tik 13 km trasą, o jiems reikia 26 km. Pusantrų metų su rankiniu pjūkleliu, trimeriu ir kastuvu dirbau tam 13 km ir žinojau, kad reikia dar bent metų darbo ilgesnei trasai.

Paskambino man Vaidas Ramanauskas, kad „Stirnubuks“ taikosi į Lietuvą ir pasiūlė karjerą. Davė latviams mano kontaktus, jie susisiekė su Arvydu Gintausku, o jis paskambino man – darom. Atvyko pažiūrėti, apėjome, tada reikėjo atsivežti latvius, kurie turėjo bent porą potencialių vietų Lietuvoje, bet atvyko pas mus, pamatė ir niekur daugiau nebevažiavo.

Apibėgę karjerą ir prisifotografavę vėl sukame į mišką bei bėgame giliomis didžiulio traktoriaus vėžėmis. Čia man buvo sunkiausia bėgimo vieta. Traktorius važiavęs ne taip senai, žemė drėgna, klimpsta, purvas limpa prie batų, ant kiekvieno jų turiu bent 200 gr papildomo svorio, kojos jau skauda. Valdas juokauja, kad kelio klampumas čia lyg TKN paplūdimyje, bet aš manau, kad čia tikrai sunkiau.

Dar kartą išlendame prie karjero, kito jo krašto, o čia darbuojasi didžiulis, tiesiog milžiniškas ekskavatorius. Netrukus jis sustoja, Valdas sako, kad darbininkai mus pamatė, mes esam per arti, todėl dėl saugumo tas velnio aparatas sustingsta. Visiška bekele nešam kudašių iš ten ir išbėgam į dar vieną vieną, pavadinsime, tarpeklį. Iš šonų tie patys skardžiai, tarp jų tyvuliuoja dar vienas ežeriukas, kur plaukia dvi gulbės. Pamačiusios mus išsigąsta ir pakyla į orą.

Turėjau dilemą, ar atskleisti žmonėms šią vietą, bet aš galvoju apie vaikus. Noriu kurti bendruomenę, kad atvyktų vaikai iš visos Lietuvos, galvoju apie biologijos pamokas. Aš netikiu, kad vaikas gali pamilti gamtą sėdėdamas suole ir žiūrėdamas į knygas.

Čia galima organizuoti patyrimines pamokas: čia yra daug augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, daug gyvūnų, juk mes dabar matėme daug pėdsakų, paukščių daugybė, labai įvairi gamta. Norėtųsi vaikams parodyti, kas buvo – jiems labai patiko. Mintis yra ne tik man, ne tik trailu. Aišku, gyvūniją ir augmenija mes sutrikdome, tad reikia įdėti daug darbo, kad viskas būtų tvarkinga, su pagarba gamtai.

Paukščių čia tikrai daug, nelabai kas jiems čia trukdo gyventi. Valdas taip pat pasakoja ir nuolat sutinkantis stirnų būrius, matantis šernų, aišku, daug kiškių. Apie stirnų buvimą akivaizdu visur, kur tik bėgom, nes ant kelio pilna jų kanopų pėdsakų. Gaila, kad šįkart man kelio kirsti jos nesiruošė.

Mano ekskursija eina į pabaigą, Valdas pasiūlo kilometrų skaičių papildyti iki 20-ies sukant dar vieną mažą ratuką, bet tenka sakyti, kad man gal pakaks. Nereikėjo turbūt prieš tokią ekskursiją šeštadienį Sapieginėje surinkti 900 vertikalių metrų. Pavargau, rimtai pavargau, potrauminė čiurna skauda ir net įspūdžiai akims jau neatperka nuovargio. Nubėgome 18 km, gavau ir įdomių Valdo pasakojimų, ir nuostabių vaizdų akims. Pamačiau unikalų Lietuvos kampelį ir rekomenduoju visiems. Galite tiesiog susirasti Valdą FB ir užsisakyti ekskursiją po karjerą – tikrai verta. Bus labai stipri ir techniška treniruotė.

Norėčiau, kad Akmenė taptų viena iš vietų, kur žmonės atvyktų bėgti trailą iš visos Lietuvos. Norėčiau sujungti N. Akmenę, Akmenę, kitus karjeros, turėti didelį renginį. Turime įmonių, kurios žiūri pozityviai ir norėtų prisidėti. Biudžetas yra esminis dalykas, nenoriu tik mėgėjiškų varžybų, gerų prizų, geros organizacijos, didelio renginio.

Šiai dienai yra 26 km trasa, o potencialo – iki 40 km. Aišku, galima būtų jungti karjerus, reikėtų tada daugiau policijos varžyboms, nes tektų kirsti kelią, bet tada būtų galima ir dar ilgesnę trasą turėti.

Dovanų Valdui reikia vežti „Biržų duonos“ legendinių skarelių. Atsivežiau jų ir aš, o kad jūs matytumėte jo akis, pamačius, kokį gėrį po treniruotės ištraukiau. Žmogus, alpstantis nuo „Biržų duonos“ skarelių, yra mano žmogus (čia nėra reklama, jeigu ką).

Tenesupyksta ant manęs „Vilnius Trail Run“ organizatoriai dėl to, ką dabar parašysiu. Labai gaila, kad du renginiai vyks tą patį savaitgalį. Gegužės 10 dieną vyks ultra varžybos Vilniuje, o gegužės 11-ąją – Naujosios Akmenės „Stirnubuks“. Labai smagu, kad 100 km takas aplink Vilnių virto trailo varžybomis, bet šį taką, juolab jo dalis, galite apibėgti bet kada, o karjere šiaip sau nepabėgiosite. Dėl to tiems, kuriems treniruotumas neleis dalyvauti abiejose varžybose, siūlau rinktis startą N. Akmenėje. Maksimali distancija čia sieks 26 km, bet per juos tikrai patirsite ir pamatysite daug. Plento bėgikams čia bus labai sunku ir jų galėjimas bėgti greitai nelabai padės. O jei dar palis…

Be to registruodamiesi į “Stirnubuks” įvertinsite ir Valdo pastangas įrengti trasą karjere. Tiek laiko kapstytis iš esmės rankomis ir su keliais įrankiais tam, kad kiti galėtų atvykti pabėgioti. Mane tokie žmonės tikrai žavi.

Man tas laikas (trasos gaminimas) yra kaip meditacija. Dirbu su vaikais, reikia kažkur pabėgti, tylos, pravėdinti galvą. Kažkada vienas iš kolegų, sportininkas, man sakė, kad pradėjęs treniruoti vaikus jis pradėjo išgėrinėti. Alkoholio beveik nevartoju, kartais bokalą alaus išgeru, dėl to aš pasirinkau trailą.

Kodėl su pjukliuku, kodėl lėtai? Nenoriu greitai. Kalbėjome apie įvairius bėgimus, o aš niekad nesu nubėgęs pavyzdžiui šimtinės, nors galėčiau turbūt ir šiandien, bet pojūčio viduje, kad esu užtikrintas, jog nubėgčiau gerai, neturiu. Man kol kas užtenka 50 mylių. Man patinka varžytis, o ne tiesiog įveikti. Dėl to ir dalyvauju varžybose, kad varžyčiau, o ne dėl dalyvavimo, ne dėl nuotykio. Aišku, kad būna sunku, lūžti, bet vis tiek tada tęsi iš visų jėgų.

Mano atėjimas iki Lietuvos rinktinės irgi buvo ilgas procesas, vedamas noro. Manau ir jaučiu, kad tikrai fiziškai sustiprėjau darydamas taką. Tas minčių koncentravimas į vieną vietą, energiją, nežinau, kaip pavadinti. Tikiu, kad eidamas nuosekliai, neforsuodamas, savęs nesudegindamas, gali viską pasiekti.

Anksčiau treniravausi pas Gediminą Grinių ir esu labai jam dėkingas už tą mąstyseną. Atsimenu buvo sunki savaitė, o aš sakiau, kad vis tiek bėgsiu. Jis tada klausia „nori greitai bėgti ar ilgai tai daryti? Greitai tikrai galim, bet ateis ir traumos, o aš noriu, kad tu ilgai tai darytum ir darytum su malonumu“. Taip ir darau.